Man pasirodė, kad tu nubudai
Arba čia tiesiog pasidarė šilčiau
Paklausei: "Ar girdi, kaip dega laidai
Mano viduje?" Aš prisėdau arčiau
Aš nežinojau, kaip kvėpuoti, dangus
Man rodo ženklus, kurių nematau
O tu sakai: "Bandyk išgirsti, brangus
Šita širdis liepsnoja tik tau".
Atsitiko, kad mūsų buvo tik trys
Tik tu, aš ir lietaus kambarys
Aš negalėjau įžiūrėti raidžių
Aš užsimerkiu ir atrodo, girdžiu
Kaip tyliai smilksta, kaip dega giliai
Kaip į viršų kyla šviesos spiduliai
Kaip nebelieka nei vakar, nei ryt
Kai pakeli ranką, ir pradeda lyt.
Galėjo būti, kad išaušo diena
Laikrodis mušė trečią nakties
Ir mušė taip, kad ši išėjo viena
Ir aš atsimerkiu tik nuo šios minties.
Taip ir sėdėjom metus, o gal tris
Tik tu, aš ir lietaus kamabarys
Kaip žaislai, kurių nieks negirdės
Vien degančiais laidais prie širdies.
Skamba juokas giliai šuliny
Aš esu, o tu – gyveni
Mane nupūs vėjas rytų
Jei sudegsiu anksčiau, negu tu.
Bet tu sakai: "Nėra pabaigų ir pradžių"
Ir aš tikiu tavim, nors jau beveik negirdžiu
Tai žiūrėk į šviesą, į mane nežiūrėk
Sako, jis išėjo. Ir tiek.
