Kartą dvi sraigės išėjo
Į mirusio lapo laidotuves
Jos nešės po juodą kriauklę
Ir krepą aplink ragelius
Išėjo juodvi vėlyvą,
Nuostabų rudenio vakarą
O kai atvyko, deja,
Jau buvo tikras pavasaris
Jau buvo tikras pavasaris
Jau buvo tikras pavasaris
Tikras pavasaris...
Tie lapai, mirę visi,
Dabar atgimę žaliavo
Ir mūsų sraigės vargšelės
Labai labai nusivylė
Bet saulė nusišypsojo
Bet saulė maloniai tarė:
- O, mielosios, prašom sėstis
Prašome, būkit viešnios
Gal galima stiklą alaus
Jei jūsų širdelės ištroškę?
Ar sėskite autobusan
Važiuokite į Paryžių
Šį vakarą jūs išeinat
Ir pamatysite kraštą
Tik gedulo nenešiokit
Nereikia, sakau jums tiesą
Tik gedulo nenešiokit
Nereikia, sakau jums tiesą
Jis tik aptemdo akis
Ir viską sudrumsčia
Tos juodos karstų istorijos
Taip liūdnos ir nedailios
Nešiokit linksmas spalvas
Gyvenimo ir džiaugsmo
Gyvenimo ir džiaugsmo
Gyvenimo ir džiaugsmo
Gyvenimo ir džiaugsmo
Tada žolynai visi
Ir medžiai, ir žvėrys
Ėmė linksmai dainuoti
Dainuoti visu balsu
Pilną gyvybės dainą
Vasaros dainą
Ir ėmė gerti visi
Ir taurės aplinkui skambėjo
Koks nuostabus buvo vakaras
Vienas vasaros vakaras
Dvi sraigės pagaliau
Artėjo linkui namų
Sujaudintos ir laimingos
Laimingos kaip niekad
Išgėrusios nemažai
Jos truputėlį svyravo
O virš jų aukštam danguje
Senas mėnuo budėjo
Senas mėnuo budėjo
Senas mėnuo budėjo
Aukštam danguje
Senas mėnuo budėjo...
