Šita žemę man likimas dovanojo
Pilką dangų, sniego sodus ir pilis
Ji klevais raudonais rudenį liepsnoja
Ji atvėrus kiekvienam plačiai duris
Man jos grožio kiek yra, tiek ir pakanka
Jos kalba mane užbūrė amžinai
Ir tegu ją visos negandos aplenkia
Mano žemė man – vieninteliai namai
Vien tik ji yra prasmė tikroji
Nepakeis jos niekas niekada
Jai vienai tu viską paaukoji
Ji tavo pradžia ir tavo pabaiga
(x2)
Jei tavęs nėra, į ką man atsiremti?
Kaip surasti ryto saulę languose?
Į kurią pasaulio pusę reikia žengti?
Kaip išsaugot tavo vardą,
Tavo vardą vaikuose?
Vien tik ji yra prasmė tikroji
Nepakeis jos niekas niekada
Jai vienai tu viską paaukoji
Ji tavo pradžia ir tavo pabaiga
Tavo skausmo niekada aš nepamiršiu,
Bet žinau, kaip greitai medžiai vėl žydės
Kada nors ir pats į medį aš pavirsiu
Mano žemė kai mane namo pakvies.
Vien tik ji yra prasmė tikroji
Nepakeis jos niekas niekada
Jai vienai tu viską paaukoji
Ji tavo pradžia ir tavo pabaiga
(x2)
