Kai iškeliavo jūron balti laivai
Krante savo švelnų liūdesį palikai.
Danguj auksu žaidė mėnuo ir sutema
O tu man ranka pamojai – sudie miela.
Pried.
Kur tu bebūtum tau mano dainą tylią
Jūros banga kartos ir šimtą mylių.
Ilgesį nusineš burė vienišoji
Balandėle balta pas tave plasnoju.
Balandėle miela, ar žinai kaip myliu
Tą kur plaukia gyvenimo toliuos prie svetimų kraštų.
Balandėle miela, tu pamok jam sparnu
Ir nunešk mano ilgesio dainą prie tolimų krantų.
Kai nors trumpam sustosi kitam krašte
Žinok, kad balti sparnai tau primins mane.
Toli nuo krantų gimtųjų skambės daina
Ją tau per naktis dainuoja širdis mana.
Kada, tolumoje ištirpsta gimti krantai,
Žinau, laimę neša tavo balti sparnai.
Tavęs, balandėle ieškau dangaus skliaute,
Ir vėl į kelionę tu palydėk mane.
Pried.
Jei siaučia vėtra, griūva kiaurymėn bangos,
Man balandėlė kelią namo suranda.
Jei laivo burė vėtroj vaitoja, rauda,
Švelniai paglosto mielo paukštelio sparną.
Balandėle miela, kaip ilgiuos ir tikiu
Vėl išgirst jūros vėjų gausme aidą tavų dainų.
Balandėle miela – tu svajonė žydra
Nepaliki manęs vieno jūroj ir aplankyk daina.
Kada, tolumoje ištirpsta gimti krantai,
Žinau, laimę neša tavo balti sparnai.
Pried.
Jei siaučia vėtra, griūva kiaurymėn bangos,
Ieškau balandžio balto po juodą dangų.
Jei ilgesys krūtinę ilgam suspaudžia,
Man balandėlė meta plunksnelę baltą.
